Panevėžyje kabiname savo prevencinius plakatus
Sausio 29, 2020

Mieste yra tokia liūdna vieta, tarsi perkelta iš gūdžių sovietinių laikų - tai Autobusų stotis.
Kiek beplautum įstaigos langus, ši stotis ir jos prieigos yra šalta, sudaužyta vieta, pro kurią "tautos tarnų" limuzinai regimai niekada neprasuka.
Tačiau čia verda gyvenimas - sutinkame ir vaikų bėglių, suvargę kitataučiai laukia savo darbdavių, jaunutės motinos kažkur keliauja su vaikais ir krepšiais.
Sudaromi sandėriai, grąžinamos skolos, išvažiuojama iš tėvynės.
Įdomu, ar ilgai mūsų plakatai kabos languose?
Sukame galvą, kaip dar galėtume įspėti stoties lankytojus apie galimas grėsmes.

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE

  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...

  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...