Mūsų nuoširdi padėka VU vaikų ligoninės Vaiko raidos centro komandai
Rugsėjo 11, 2017

Š. m. gegužės mėnesį  lankėmės VU vaikų ligoninės Vaiko raidos centre su  nuoširdžia padėka ten dirbančiai komandai – gydytojoms, psichoterapeutėms, socialiniams darbuotojams.
 
Jau daug metų matome šio centro įkūrėjų, dabartinės komandos pasiaukojantį darbą su vaikais, kurie patyrė seksualinę prievartą, bandė žudytis ar žalotis, yra sutrikę, nelaimingi, jų aplinka nežino, kaip su jais elgtis.
Prisilietimas prie vaikų skausmo visada yra didelis sukrėtimas, suaugusieji paprastai nuo to ginasi,  jie ciniškėja, biurokratėja,  kalba apie „blogus“ vaikų genus,  nuskriaustų vaikų „kaltę“.
Todėl komanda, kuri bando suprasti  tokį kenčiantį vaikelį, nori paaiškinti visai aplinkai, kaip toliau reikia elgtis su juo, kaip padėti jam išgyventi – yra tikras lobis mūsų šaliai, vis dar sunkiai priimančiai savo silpniausius narius.
 
Nuoširdžiai žavimės Vaiko raidos centro darbuotojų teisingu situacijos suvokimu, kai po gydymo, intensyvios pagalbos teikimo stacionare, vaikas  nepaleidžiamas į „niekur“, kai aktyviai rūpinamasi, kad bendruomenėje būtų tęsiamas pagalbos procesas. Galima tik įsivaizduoti, kaip yra nelengva rasti tokį tęstinumą atokesniuose regionuose.  Tai yra didžiulės profesinės brandos ženklas, kai ieškoma ne „man tai nepriklauso“, „kur parašyta, kad aš tai turiu daryti“, o atsakingai suvokiama, kad įdėtos pastangos nueis perniek, jei už centro sienų jau kiti specialistai nepratęs pagalbos proceso.
 
Kitas, nepaliaujantis mus  žavėti šios komandos darbo strategijos aspektas yra nepakantumas vaikų skriaudikams, prievartautojams.  Neapsiribojama savo profesijos specifika – o kaip dažnai tą stebime net tarp patyrusių ir žinomų gydytojų, psichologų, socialinių darbuotojų, mokytojų, auklėtojų -  „čia jau tegu teisėsauga aiškinasi, aš į tai niekada nesikišu, o ką aš ir galėčiau??“ Atvirkščiai, tėvai ir globėjai skatinami siekti teisingumo, nevengti teisinių procesų.
 
Ačiū centro socialiniam darbuotojui Giedriui Burneikai, sėkmės Jums!

Straipsniai

2015 M. VIEŠOS PASKAITOS-DISKUSIJOS „PROSTITUCIJA IŠ ARČIAU“ ŠALIES BIBLIOTEKOSE
  • I istorija

    Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama... užaugau vaikų globos namuose... įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų... pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms...kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus - turėsiu dirbti prostitute... buvau parduota... verkiau, nesutikau... tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo...
  • II istorija

    Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais... trylikos metų mane išprievartavo patėvis... pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo... man buvo labai skaudu... po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę... ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją... apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje... Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės... aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti... ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute...